Povilas Šorys ANIEDU

Aš manau, kad bet kokią kūrybą: vieną eskizą ar skulptūrą, ar visą paveikslų
ciklą, ar visu gyvenimu užgyventą dainų rezultatą – bet kurį pasakojimą, tiek
vizualų, tiek garsinį, tiek žodinį – galima suglausti į vieną sakinį.
Todėl iš karto noriu pasakyti savo sakinį apie ciklą „Aniedu“:
Vėlinės yra turtas.
Ir tiek, paprastai. Tačiau, žinoma, kiekvieną sakinį galima išskleisti atgalios, į
visą pasakojimą.
Jau anksčiau, 2024 metais, skulptūrinių žvakių ciklu „Anie“ pasakojau apie
žiemos laiką, kuriame tiek tamsos, lyg mes visi gyventume mitopoetiniame
Anapilio kalne. „Anie“ buvo apie anapusybę – laumes, kaukus, aitvarus ir visą
kaimo tautosaką – kaip nuolatos audžiamą daugiamatį prasmių audinį iš gana
paprastų žodinių apmatų. Ir mūsų gyvenimą tame audinyje.
Akivaizdu, kad naujasis skulptūrinių žvakių ciklas „Aniedu“ yra „Anų“ temų
tęsimas. Tačiau šis žodis, ANIEDU, taip pat savaime suformuoja labai įdomią
potemę: apie archajinę kūrėjų porą – Dievą ir Velnią, – ir ypač apie Antrąjį, numerį
DU, kuris visada yra velnias. Mitologas dr. Dainius Razauskas savo paskaitose,
remdamasis gnostikų raštais, pasaulio kultūrų ir lietuvių etiologinių sakmių
medžiaga, labai nuosekliai ir argumentuotai išdėstė, kaip Antrojo nuolatinis
bandymas mėgdžioti Pirmąjį esti ne šalutine velniška maivymosi savybe, o esmine
blogio ašimi, kadangi apsimetimas Dievu .yra pats aiškiausias ir akivaizdžiausias,
koks tik galėtų būti, atsiskyrimas nuo Jo.
Tačiau tiek gerbiamo mitologo, tiek ir mano tikslas nėra Dievo ar Velnio
buvimo įrodinėjimas. Man tiesiog labai įdomu įvaizdinti platų mitopoetinių prasmių
audinį, audžiant paprasto skaičiuko DU apmatais, o tuo pačiu šis audimas yra
lietuviškos, kaimiškos minties krūvio paveikslas. Žinoma, lietuvių kaimo
mitopoetinė mintis yra ne kas kita, kaip Marijos Gimbutienės ištyrinėtos Deivės
Motinos kultūros bei ištisų indoeuropietiškų kultūrų pynė, užlieta krikščionybės
lukštu. Taigi krūvis yra labai stiprus – tai viso pasaulio bendražmogiški archetipai,
tuo pačiu tai yra mitopoetine kalba pasakojami psichologinių lygčių sprendiniai.
Ciklas ANIEDU, pradėjęs vaizdinį pasakojimą nuo Velnio kaip tuštumos,
mėgdžiojančios Dievą, nuo mitologinėse sakmėse įtvirtinto Velnio įveikimo būdo
(jis išnyksta tiesiog tada, kai yra atpažįstamas), keliauja link ikikrikščioniškojo
Velnio vaizdinio, kurį labai išsamiai nagrinėjo Norbertas Vėlius. Nenuginčijamas
yra faktas, kad Velnias yra būtybė, žymiai senesnė už krikščionybę, ir tai ne Piktoji
dvasia – tokia patapo krikščionybėje, – o Dievo bendrininkas, pagalbininkas,
gyvulių ir mirusiųjų globėjas, apskritai visos žemės sferos, vaisingumo globėjas.
Dievo ir Velnio pora bendradarbiauja nuo pat pasaulio sukūrimo. Tai Velnias
etiologinėse sakmėse išvėmė daubas, kalvas, pelkes, akmenynus. Šiais laikais
yra labai pasikeitęs suvokimas apie šių darinių vertę ir reikšmę bioįvairovei, beje,

kaip ir apie Velnio nulipdytus gyvūnus (ožką, rupūžę). Taip pat vis akivaizdesnė
tampa paradigma, jog žemės ūkio žemė nėra absoliučiai dieviškos gyvybės sfera,
nors būtent taip buvo suvokiama ilgus šimtmečius anksčiau. O jeigu aptariamų
kūrėjų porą suvoktume kaip pirmąjį pasaulyje žmogaus vidinio pasaulio atspindį,
tai Dievas ir Velnias, kurie gali būti freudiškojo id ir superego arba geštaltiškojo
Top Dog ir Underdog prototipai, yra ne gėris ir blogis, o tiesiog skirtingos patirtys,
kūno ir dvasios poreikių visuma.
Taigi toks minčių audinys yra audžiamas iš vieno vienintelio skaičiuko. Šio
audimo veikla yra neįmanoma vasaros laikotarpiu, kai pasaulis yra kupinas
gamtiškos gyvybės (kupinas – kupa – Kupolė). Ir tik kai kūniška gyvybė natūraliai
išgęsta rudenio gale, kai ištįsta naktys ir sužimba dangaus ir kapų žvaigždynai, tik
tada pasaulio audinį ima darbščiai austi minčių ataudai, iš paprastų žodžių
apmatų.